 Straipsnio pradžioje buvo žadama vengti asmeniškumų ir analizuojant „lietuviškojo putinizmo“ fenomeną lyginti Lietuvos ir Rusijos politines sistemas. Gana išsamus D. Grybauskaitės apibūdinimas neabejotinai gali sukelti įspūdį, kad nuo šio tikslo nukrypstama ir šitaip laužomas duotas pažadas. Toks įspūdis klaidingas.
Norisi primygtinai pabrėžti: šiuo straipsniu nesiekiama „demaskuoti“ kandidatės, „paaiškinti“, kuo ji geresnė ar blogesnė už savo varžovus, juo labiau – „skinti kelią“ kitam pretendentui į šalies Prezidento postą. Tokios pastangos būtų tuščios ir beprasmiškos. D. Grybauskaitės dalykinių ir asmeninių savybių apžvalga sąmoningai pateikiama kaip iš esmės atviri klausimai, kad panorėjusi ir sugebėdama kandidatė galėtų į juos kuo patogiau atsakyti ir šitaip išsklaidyti visas kylančias abejones.
Griežtai kalbant, jos asmuo čia apskritai nėra tikroji svarstymų tema. Eurokomisarė pateko į analizės akiratį ir tapo jos taikiniu tik todėl, kad ji yra didžiausios Lietuvos politinės problemos įkūnijimas ir simbolis. Iš principo jos vietoje galėjo atsidurti bet kuris kitas kandidatas. Todėl verta aiškiau apibūdinti ir šio rašinio žanrą. Laisvas minčių dėstymo būdas neturėtų klaidinti – šis tekstas yra ne rinkiminės propagandos pavyzdys, o tai, kas politologine kalba vadinama „atvejo studija“. Minėti laisvi pamąstymai tėra šios studijos stilistinis apvalkalas. Jo paskirtis – tik palengvinti skaitymą ir kartais šiek tiek prablaškyti malonaus skaitytojo nuobodulį, kurio sunku išvengti panirus į „medine“ moksline kalba surašytus šio žanro tekstus.
Tiesą sakant, tiek daug rašyti apie kandidatę nesinorėtų vien todėl, kad tai – nemenka gaišatis. Tačiau skirti jai tiek dėmesio tenka dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – šito nepadarius būtų duota dingstis kritikams demagogiškai teigti, jog autorius piktavališkai menkina jų mėgstamą kandidatę nepateikdamas jokių argumentų. Antroji priežastis kur kas svarbesnė. Ankstesniuose skirsniuose išvardijus ir aptarus žiniasklaidos pabrėžiamas D. Grybauskaitės asmenines ir dalykines savybes šios tapo tuo, kuo yra iš tiesų – nežinomųjų, taigi ir klaustukų rinkiniu. Vargu ar įmanoma kitaip parodyti atotrūkį tarp pretendentę slepiančios nežinojimo uždangos ir žiniasklaidos peršamo tobulos kandidatės į prezidentus įvaizdžio.
Šis atotrūkis atskleidžia vieną svarbiausių ne tik šių rinkimų, bet ir viso Lietuvos politinio gyvenimo problemų – neįtikėtinus visuomenės neinformuotumo ir manipuliavimo jos narių sąmone mastus. Vadinti tai atotrūkiu net nebūtų tikslu – iš tikrųjų reikia kalbėti apie šiurpią tikrovę ir jos vaizdinį skiriančią prarają. Išsami eurokomisarės savybių aptartis reikalinga ne tam, kad norima ją „sumaišyti su žemėmis“, bet siekiant išryškinti šią prarają, kuri čia vienintelė yra svarbi. O svarbi todėl, kad padeda geriau suprasti, kokioje Lietuvoje vis dėlto gyvename. Kalbant dar aiškiau – kandidatės bruožų apžvalga yra būtina sąlyga norint atlikti mintinį eksperimentą ir sukurti tai, ką žaismingai, bet kartu rimtai pavadinkime „laiko mašinos“ efektu.
Eksperimento tikslas – paskatinti susimąstyti pažadinant be reikalo prisnūdusią atmintį. Jį pradėkime paprastu klausimu: kada dar būta panašios prarajos tarp regimybės ir tikrovės? Vyresnis šalies gyventojas greičiausiai atsakys, jog kažką panašaus patyrė tik sovietmečiu. Ir gerokai apsiriks, nes tokį atsakymą dera konkretinti bei tikslinti. Ne šiaip „sovietmečiu“, bet iki gorbačiovinės „perestroikos“ – brangaus, gerbiamo ir mylimo Leonido Iljičiaus Brežnevo paskutiniaisiais valdymo metais. Tik tada „sovietinė liaudis“ pagaliau sužinojo, kas yra genialusis karvedys, iš tikrųjų laimėjęs Antrąjį pasaulinį karą, neprilygstamas vadybininkas, atstatęs karo sugriautą pramonę, nepailstamas darbštuolis, išaręs plėšinius ir pagaliau sočiai pamaitinęs didžiulės šalies žmones.
Dabartinė Lietuva ir Brežnevo laikai? Nesunku įsivaizduoti, kokią sumaištį skaitytojo galvoje ir nepasitikėjimą gali sukelti tokios „laiko kelionės“ metu atgyjantys prisiminimai. Jis mano ir jaučiasi gyvenąs išsivadavusioje ir laisvoje šalyje, todėl nebūtų nieko nuostabaus, jeigu jį glumintų ir piktintų mintis vien apie tikėtiną eurokomisarės ir šiandieninio Rusijos lyderio politinę giminystę. Tačiau kažkokios užuominos apie sovietinės stagnacijos epochos simbolį? To jau tikrai perdaug – fantazuojant peržengtos visos ribos ir nuklysta į lankas. Teksto autorius neabejotinai nusišneka. Kaip tuojau įsitikinsime, panašiai mąstančių žmonių Lietuvoje esama. Iš tiesų būtų labai šaunu, jeigu čia pradėta „laiko kelionė“ įvyktų tik vaizduotėje, o jos pažadinti „prisiminimai apie ateitį“ būtų tik paprasta pramoga -- linksmas ar piktas (tegul tai priklauso nuo skaitančiojo požiūrio) intelektualinis pokštas.
Deja, ši „laiko kelionė“ – ne sapnas. Rusijoje ją galima laikyti baigta. V. Putinui tapus prezidentu šalis iš esmės grįžo į „ikiperestroikinius“ laikus. Tiesa, sovietinė politinė santvarka mechaniškai nebuvo atkurta – to net nebuvo siekiama ir mėginama daryti. Tačiau, kaip puikiai žinome, ji atgimė kiek pakeistu „suverenios demokratijos“ pavidalu. M. Gorbačiovo ir B. Jelcino epochoje prasiskleidusios demokratijos ir viešumo užuomazgos buvo sunaikintos. Tad savaip natūralu, kad įvykus ankstesniojo režimo restauracijai atgijo bei suvešėjo ir sovietmečiu išrastas „asmenybės kultas“ – paprotys liaupsinti ir šlovinti vadus.
Suprantama, perkeltas į „posovietiškai brežnevinės“ politikos kultūros bei politinio veikimo dirvą ir joje prigijęs šis asmenybės kultas reiškiasi kiek subtilesnėmis ir labiau paslėptomis formomis. Ypač stengiamasi slėpti jo politinį-propagandinį pobūdį. Beje, tendencija „depolitizuoti“ akivaizdžiai politinės prigimties reiškinius būdinga ne tik posovietinėms ir pokomunistinėms šalims. Atkreiptinas dėmesys, kad ir Europos Sąjungoje žodis „propaganda“ tapo „politinio korektiškumo“ auka ir praktiškai išnyko iš viešosios vartosenos. Jį pakeitė tokie „neutralūs“ ir demokratijos reikalams jautresnio piliečio ausies nežeidžiantys žodžiai kaip „informavimas“, „švietimas“, „viešieji ryšiai“ ar jau visai komercinį skambesį įgyjantis žodžių junginys „politinė reklama“.
Tačiau ar iš tiesų išnykus šiam žodžiui iš viešojo gyvenimo negrįžtamai pasitraukė politinė ir ideologinė agitacija bei propaganda, kurios tikrąjį pobūdį ir esmę pastarieji du žodžiai iki tol, kol jų nepradėta vengti, perteikdavo kur kas atviriau ir aiškiau? Jais buvo tiksliai nusakoma ypatinga politinėje erdvėje veikiančios prievartos atmaina – dvasinė prievarta, pasireiškianti įvairiais politinio ir ideologinio indoktrinavimo, o kalbant paprasčiau – „smegenų plovimo“ būdais bei formomis.
Turint tai omenyje teisėta klausti: ar iš tiesų šių dienų rinkiminių kampanijų metu naudojamos priemonės, dėl kurių daugybė balsuotojų akimirksniu pamilsta kurį nors kandidatą ir patiki stebuklingomis jo savybėmis bei magiškais gebėjimais gerokai anksčiau, negu kandidatas spėja parodyti juos bent iš dalies turįs, tėra nekalta, t. y. „tikrai demokratiška“ politinė „reklama“, ar vis dėlto tai yra ypatingai pavojinga – nes kur kas geriau paslėpta ir todėl sunkiau pastebima ir pajuntama – politinės propagandos ir prievartos rūšis? Ar tikrai galima teigti, kad tokios „reklamos“ metu vykstantis jokio dalykinio ir faktinio pagrindo neturintis kandidato liaupsinimas nėra tik kita to paties asmenybės kulto forma, o „demokratiškuose“ rinkimuose raginamų dalyvauti piliečių mulkinimo mastai nors kiek nusileidžia sovietinių laikų propagandos vykdytam kvailinimui?
Skeptiškai nusiteikęs skaitytojas turbūt pasakys: gerai, Rusijoje tokie imituojamos demokratijos spektakliai iš tiesų vyksta. Tačiau kuo čia dėta Lietuva – demokratinių Vakarų pasaulio valstybių bendrijai priklausanti laisva šalis? Į šį klausimą būtina atsakyti ne tik todėl, kad jis pagrįstas ir svarbus savaime, bet ir todėl, kad Lietuvoje kažkodėl itin jautriai ir nervingai reaguojama į bet kokias užuominas apie galimai „rusišką“ artėjančių Prezidento rinkimų pobūdį.
Štai visai neseniai turbūt siekdamas duoti atkirtį šio straipsnio autoriui ir paneigti išsakytą prielaidą apie greičiausiai įvykusį arba vykstantį Lietuvos ir Rusijos politinių sistemų supanašėjimą žinomas šalies viešųjų ryšių specialistas trumpam tapo politologu ir savo duotame interviu tokius palyginimus drąsiai pavadino „mažų mažiausiai nekorektiškais“. Kad būtų išvengta nesusipratimų, kritiko išsakytas mintis verta pacituoti: „Čia tik bandymas kritikuoti bet ką ir bet kaip.
Jeigu yra akivaizdus rinkimų favoritas, jeigu tauta yra apsisprendusi, kad jo nori, tai visai nereiškia, kad rinkimai ne demokratiški. Ne Vyriausybė sugalvojo, kas bus Lietuvos Prezidentas, o D.Grybauskaitė tapo lydere pati, dėl savo veiklos. <…> Daug kur pasaulyje vyksta rinkimai su vienu ryškiu kandidatu. Rusiški rinkimai išsiskiria tuo, kad valdžia labai kišasi į rinkimų agitaciją, formuoja žmonių sprendimą, apribojamas kitų kandidatų iškėlimas ir agitacija.
Tuo tarpu Lietuvoje turime 7 kandidatus, už jų stovi gana stiprios partijos. Nedraudžiama jiems pasisakyti, neribojamos jų teisės.” Labai gaila, bet citatos autorius smarkiai apsirinka ir labai klaidina savo interviu skaitytojus. Dabartinę padėtį Rusijoje jis apibūdina ir vertina teisingai. Tačiau pamiršta vieną esminę aplinkybę: V. Putinas pirmą kartą į valstybės prezidento krėslą atsisėdo visai kitaip negu po ketverių metų, kai antrąją kadenciją užsitikrino jau spėjęs iš esmės pakeisti politinio žaidimo taisykles.
Pirmą kartą jį pasirinko Rusijos visuomenei menkai žinomi ir permatomi valdžios klanai, kuriems būsimasis kandidatas iš pradžių sugebėjo įtikti ir tik šitaip įgijo jų palankumą ir paramą. Jam tampant prezidentu ne mažiau svarbų vaidmenį suvaidino tada dar iš tiesų savotiškai laisva oligarchams priklausiusi žiniasklaida. Kaip žinome, vėliau jiems teko karčiai apgailėti savo nevykusį pasirinkimą. Įsigalėjus V. Putinui visi oligarchai prararado turėtą politinę įtaką, o kai kuriems buvo atsilyginta dar dosniau – jiems buvo dovanota daug laisvo laiko apmąstyti savo neapdairios meilės būsimajam šalies valdovui pamokas kalėjime arba emigracijoje.
Taigi vien valdžios režisuojami ir kontroliuojami rinkimų spektakliai Rusijoje prasidėjo vėliau – į šią lemtingai svarbią aplinkybę oponentas kaip tik ir neatkreipė dėmesio paskubėdamas sampratavimus apie lietuviškų ir rusiškų rinkimų panašumus įvertinti kaip nekorektiškus. Iš tikrųjų panašumai bado akis – tereikia panorėti juos pamatyti. Konservatorių partijos viršūnės net nemėgina slėpti, kad jų sluoksniuose eurokomisarės kandidatūra pradėta svarstyti dar prieš dvejus metus.
Galimybėmis iškelti savo kandidatą netikėta ir jų rimtai net neieškota – akivaizdu, kad partijos skyriuose vykę kandidatų kėlimai tebuvo paprastiems jos nariams apraminti skirtas žaidimas. Dar akivaizdesnis įrodymas, jog D. Grybauskaitės iškėlimas kandidate į prezidentus buvo iš anksto kruopščiai parengta ir nuosekliai vykdyta „operacija“ yra faktas, jog praėjusių metų lapkričio 11 d. Seimas tyliai, kad niekas neatkreiptų dėmesio, priėmė LP Prezidento įstatymo pataisas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos aiškėja, kad jos buvo specialiai skirtos dabartinei kandidatei ir turėjo iš anksto pašalinti galinčius kilti tam tikrus nepatogumus, jeigu ji taptų valstybės vadove. Apie oligarchų vaidmenį neverta net kalbėti: pakanka pasidomėti, kam priklauso kandidatę rusišku ir net sovietiniu stiliumi garbstančios žiniasklaidos priemonės.
Nors kritikui nepavyko įrodyti, kad Lietuvoje vyksta laisvi rinkimai, jis autoriui ir visuomenei galbūt pats to nenorėdamas padarė savotišką paslaugą, už kurią verta padėkoti. Kaip tik ši kritika tapo paskata įdėmiau palyginti D. Grybauskaitės ir V. Putino ėjimo į valdžią būdą ir išsiaiškinti, kad kalbėti apie panašumus gal net nėra visai tikslu. Šie panašumai tokie dideli ir akivaizdūs, jog leidžia teigti, kad Lietuvoje kone tobulai kartojasi kaimyninėje šalyje kažkada sėkmingai įgyvendintas iš anksto paskirto asmens vedimo į valdžios sostą scenarijus. Perpratę jį įgyjame galimybę net sutikrinti Lietuvos ir Rusijos „politinius laikrodžius“ ir tiksliai pasakyti, kur mus nunešė „laiko mašina“: nėra jokių abejonių, kad politiškai esame ten, kur buvo Rusija paskutiniaisiais 1999 m. mėnesiais iki 2000 m. kovo 26 d., kai šalis įžengė į paskutinį „valdomos demokratijos“ įtvirtinimo tarpsnį. Lietuva šį tarpsnį išgyvena dabar, o paskutiniu panašios „demokratijos“ įtvirtinimo žingsniu kaip tik ir gali tapti artėjantys Prezidento rinkimai.
Pats kritiko elgesys ir kitaip patvirtina straipsnio įžvalgas: jis rodo, kaip sparčiai ir Lietuvoje gausėja valdantiesiems pasiruošusių „padėti“ ir todėl vengiančių atvirai ir sąžiningai kalbėti apie realias problemas šalyje baigiančio įsitvirtinti nedemokratinio politinio režimo apologetų ir garbintojų gretos.
(Bus daugiau)
|