 Ankstesniame skirsnyje aprašytą nelinksmą šalies visuomeninio ir politinio gyvenimo vaizdą verta papildyti ir sukonkretinti dar vienu štrichu. Jis turėtų tapti dar apčiuopiamesniu ir gyvesniu įrodymu, jog Lietuva tebegyvena Leonido Iljičiaus šešėlio paunksmėje. Šio straipsnio autorius apskritai nemėgsta suasmenintų politinių tekstų, o patį asmeniškumą laiko kiekvieno rašinio politikos tema vertę menkinančio ar net griaunančio subjektyvizmo versme ir priežastimi. Tačiau prisikpažįsta, jog šis tekstas – savaip itin asmeniškas. Taigi atėjo metas „atidengti kortas“ ir atvirai nurodyti motyvą, paskatinusį griebtis plunksnos, o tiksliau – kankinti kompiuterio klavišus. Tas motyvas nėra nė vieno rinkimuose dalyvaujančio kandidato asmuo. Jei būtų svarbūs asmenys, didžiai abejotina, ar toks straipsnis apskritai būtų išvydęs dienos šviesą. Kad jį norom nenorom teks rašyti, autoriui paaiškėjo tik kovo mėnesio 15 d., kai „pilietiško žurnalisto“ vadovaujamame interneto portale alfa.lt pasirodė straipsnis „Lietuvos prezidento rinkimai psichiatrų akimis“. Perskaičius jį tapo aišku, kad tylėti ir pasyviai stebėti šiuos „rinkimus“ vargu ar pavyks. Tikrąjį staipsnio pobūdį ir tikslą įmanoma suvokti tik įvertinus jo paskelbimo aplinkybes ir perpratus jame subtiliai „užkoduotos“ logikos grandinę. Jo pradžioje pakviesti ekspertai -- psichiatrai ir kažkodėl tarp jų atsirandantis garsus žurnalistas – komentuoja visose demokratiškose šalyse esantį ir nieko nestebinantį „statistinių dalyvių“ reiškinį, kai rinkimuose nori dalyvauti galimybių juos laimėti neturintys asmenys. Tačiau minėtame portale šis banalus faktas keistai sureikšminamas – šiai temai kažkodėl skiriamas ištisas straipsnis. Pakviesti ekspertai karštai įtikinėja, jog tokie „statistiniai“ kandidatai yra „paplaukusios“ – egocentiškos, narciziškos, adekvačiai suvokti tikrovės nesugebančios asmenybės ir teigia, jog tokie yra ir „kai kurie“ šių metų varžybų dėl prezidento posto dalyviai. Ginčytis sunku – tarp kandidatų tokių iš tiesų būna. Pirmas įspūdis – gal ir ne pernelyg aktualus, tačiau apskritai normalus straipsnis. Tačiau jis nušvinta visai kita šviesa suvokus, kur yra tikroji jo „vinis“ – tai, be abejo, trumputė straipsnio pabaigoje esanti pastraipa. Joje viena „;politologė“ patikina, kad „kandidatų gausa ją stebina“ ir oriai konstatuoja, jog „šituo požiūriu Lietuva unikali, nes yra tik viena kandidatė, kuri ne beviltiška, kiti – statistiniai dalyviai“. Pagavus šios pastraipos esmę viskas žaibiškai stoja į vietas ir akimirksniu atsiskleidžia tikroji viso straipsnio prasmė ir tikslas. Aiškėja, kad skaitytojui labai subtiliai peršama mintis, kad iš tikrųjų beviltiški yra ne „kai kurie“, bet visi rinkimams užsiregistravę kandidatai. Išskyrus, žinoma, vienintelę ne beviltišką. Jokių „beviltiškumo“ ar „ne beviltiškumo“ kriterijų nurodyti net nemėginama.
Straipsnis kelia daug kitų klausimų. Ramiai ir be išankstinės nuostatos pasvėrus dar tada turėtas žinias apie panorusius dalyvauti rinkimuose piliečius buvo nesunku įsitikinti, kad gausiame kandidatų būryje yra vos vienas kitas ekscentrišku elgesiu pagarsėjęs asmuo. Apie visus kitus jokių vertų dėmesio faktų nepateikta. Tad kodėl, jeigu jau nuspręsta gvildenti „statistinių kandidatų“ temą, jiems buvo skubiai klijuojamos „psichiškai įtartinų“ žmonių etiketės, o nebuvo svarstomos kur kas realistiškesnės ir įtikinamesnės prielaidos, pavyzdžiui, kad vieni ryžosi šiam žingsniui norėdami išreikšti protestą prieš organizuojamą rinkimų spektaklį, o kiti yra visiškai normalūs, tačiau politiškai naivoki žmonės, kurių netrūksta jokioje šalyje? O vėliau nepatingėjus žvilgtelėti į pretendentų rinkimines programas subliūkšta ir pats skaitytojams sąmoningai bruktas „pespektyvių“ ir „beviltiškų“ kandidatų mitas. Tiesą sakant, iš pat pradžių buvo akivaizdu, kad net keli, tarp jų ir neįveikę parašų barjero, kandidatai niekuo nenusileidžia „vienintelei ne beviltiškai“ kandidatei. Programų lyginimas tik dar kartą ir galutinai tai patvirtina: eurokomisarės programos pranašumų prieš kai kurių jos konkurentų rinkimines programas neįmanoma įžvelgti net pro stipriausią didinamąjį stiklą. Čia tenka pridurti, kad tai yra tik atsargiausias, iki galo neišsakytas vertinimas, kurį pateikiant vardan nešališkumo sąmoningai susilaikoma nuo išsamesnio kandidatų rinkiminių programų aptarinėjimo.
Galiausiai šiuo atveju kaip reta svarbi dar viena aplinkybė. Straipsnis pasirodė tada, kai buvo žinomos tik kandidatų pavardės. Todėl tikrasis jo tikslas nekelia jokių abejonių. Jame pateiktas požiūris į rinkimus „psichiatrų akimis“ yra ne kas kita, o mėginimas psichologiškai spausti ir bauginti iš anksto pasmerktus – straipsnio užsakovams nepageidautinus – ir todėl „beviltiškus“ kandidatus. Štai taip mūsų kelionė „laiko mašina“ pagaliau priartėjo pabaigos. Klausimų, kur atsidūrėme, sovietmetį menančiam skaitytojui jau nebeturėtų kilti.
Pasitelkus valdžiai ištikimus ir patikimus „sielos inžinierius“ panašiais metodais sovietmečiu buvo tramdomi disidentai ir kitaminčiai. „Piktnaudžiavimas psichiatrija“ – taip atkūrus nepriklausomybę buvo įvertinti šių paslaugių „inžinierių“ žygdarbiai. Tačiau atrodo, jog kai kurie iš jų grįžo prie senojo amato. Arba gal net šito nesuvokdami uoliai gaivina sovietmečio tradiciją ir tada sukauptą patirtį pritaiko naujoms sąlygoms kūrybiškai praturtindami lietuviškąjį rinkiminių technologijų arsenalą. Psichinės sveikatos kriterijai tobulėja. Sovietmečiu „sielos ligos“ požymis, galėjęs atiduoti pacientą į rūpestingas gydytojų rankas, buvo nesugebėjimas adekvačiai vertinti tikrovę – džiaugtis komunizmo statybos laimėjimais ir tikėti šviesia žmonijos ateitimi. Šių dienų kriterijai sumenkę – reikalavimų kartelė gerokai nuleista. Kad būtų suabejota asmens gebėjimu adekvačiai suvokti tikrovę jam pakanka parodyti paprasčiausią nenuovokumą – laiku nesureaguoti į siunčiamus ženklus, įspėjančius nesipainioti po kojų „vieninteliam vertam“ rinkimų kandidatui. Išversta į politinę kalbą, aptariamo straipsnio visuomenei ir kandidatams siunčiama žinia yra nedviprasmiška: bet kurio nomenklatūrinių-oligarchinių klanų neremiamo ir rinkimuose išdrįsusio savarankiškai iškelti savo kandidatūrą asmens pirmoji moralinė ir pilietinė pareiga -- skubiai tikrintis savo psichinę sveikatą. Tai supratus visu gražumu atsiskleidžia ir kandidatų skirstymą į „beviltiškus“ ir „ne beviltiškus“ grindžiantis loginis ratas: naudojantis tuo, kad neturintis stipraus slaptų rėmėjų užnugario kandidatas bent jau iš pradžių atrodo neturįs galimybių laimėti, lengva kurstyti įtarinėjimus ir abejones dėl jo „psichinės sveikatos“, o kartu šitaip įrodinėjant asmens „nevertumą“ ir griaunant rinkėjų pasitikėjimą juo tuo pat metu veidmainiškai apgailestaujama arba priekaištaujama, kodėl jis esąs įžūlus avantiūristas, drįstantis išsikelti kandidatūrą neturėdamas piliečių paramos.
Nelengva suvokti ir net įsivaizduoti, kaip buvo nusirista iki to, kad šalyje galėjo atgyti net šlykšti piktnaudžiavimo psichiatrija praktika. Ji, ko gero, yra iškalbingiausias ir slogiausias mūsų demokratijos pasiektų „aukštumų“ rodiklis. Šios aukštumos iš tiesų tokios įspūdingos, kad nepastebėti jų tiesiog nebeįmanoma. Tačiau kur kas sunkiau peržengti kitą bajerą – patikėti ir atvirai pripažinti, jog šitoks demokratijos išsigimimas ir nuopuolis iš tiesų tapo niūria mūsų politinio gyvenimo tikrove. Vis dėlto tai padaryti būtina. Į klausimą, ką reikėtų daryti, kad atkurtoji valstybė pagaliau tvirtai atsistotų ant kojų, yra tik vienas atsakymas -- būtina pamiršti klaidingą ir naivią mintį, jog Lietuva yra demokratiška ir laisva šalis. Pamiršti iki to laiko, kol ji iš tiesų taps tokia. Kitos išeities nėra, nes kitaip niekada nepavyks įveikti visuotinio mąstymo, kalbėjimo ir veikimo suskilimo ir dvilypumo, kuris, kaip žinome, buvo vienas iš ryškiausių sovietmečio visuomenninio ir politinio gyvenimo bruožų. Šis bruožas būdingas ir šių dienų Lietuvai bei lemia sovietinius laikus primenantį ir tęsiantį viešojo gyvenimo dvilypumą bei sąstingį. Iš jų sklindantis politinis įšalas laiko sukaustęs savo gniaužtuose ir nespėjusios išsiskleisti demokratijos šalyje želmenis. Viena vertus, sociologinės apklausos rodo, kad dauguma piliečių nepatenkinti tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija. Apie pavojus demokratijai, kuriuos kelia suklestėjusi biurokratų, oligarchų, slaptųjų tarnybų savivalė tarsi kalbama -- net labai plačiai ir garsiai, iš aukščiausių valstybės tribūnų. Teisingi žodžiai apie tai, kad pamažu tampame oligarchų valdoma šalimi, įrašomi net į Prezidento metinius pranašumus. Tačiau – ir tai liudija tik ką minėtą į sovietmetį bloškiantį kone visuotinį dvilypumą ir veidmainiavimą – iš tikrųjų nieko nedaroma padėčiai keisti ir demokratijos pagrindams stiprinti. Visi raginimai skubiai imtis priemonių sudemokratinti šalies politinį gyvenimą skamba kaip balsas tyruose. Kaip rodo ankstesniame skirsnyje aptartas šio straipsnio kritiko pavyzdys, daugybei šalies piliečių, neabejotinai suvokiančių, jog mūsų demokratijos padėtis nėra gera, vis dėlto naudingiau ir patogiau apsimesti, kad „viskas tvarkoje“, jie šneka ir elgiasi taip, lyg iš tiesų gyventų demokratiškiausioje ir laisviausioje pasaulio šalyje. Gyventojų „apačios“, t. y. paprasti šalies piliečiai, savo elgesiu aiškiai rodo, kad jie yra puikiai perpratę mūsų „demokratijos“ tikrąją esmę ir vertę – jie tiesiog nebeina į rinkimus. Tokio „nepilietiško“ elgesio tikroji priežastis visiems akivaizdi, tačiau ir toliau lyg niekur nieko reguliariai rengiami vadinamųjų „rinkimų“ spektakliai. Galima neabejoti – net jeigu Prezidentą ir europarlamentarus išrinks tik vos daugiau negu trečdalis balsuoti ateisiančių piliečių, bus stengiamasi „išsaugoti veidą“ ir aiškinama, jog nieko blogo neįvyko. Išgirsime sakant, jog piliečiai tik pasinaudojo konstitucine „teise“ nedalyvauti rinkimuose, o niekam neužkliūvantis jų pasyvumas tėra dar vienas valstybės „demokratiškumo“ įrodymas.
(Bus daugiau)
|