 Šitaip žaisti ir vaidinti demokratiją iš principo galima iki begalybės. Pats žaidimas vis labiau primena užburtą ratą. Išsiveržti iš jo jau yra nepaprastai sunku, tam trukdo įvairios priežastys. Ko gero, svarbiausia iš jų yra ta, kad mūsų visuomenė – vadinkime daiktus tikraisiais vardais – iš esmės tebėra posovioetinė. Ji iš tikrųjų demokratijos nebrangina, todėl nesugeba, o gal veikiau nenori jos ginti ir puoselėti. Todėl nors ir daug kalbama apie mūsų demokratijos nuosmukį ir jos trūkumą, atvirai ir sąžiningai pripažinti, jog Lietuvai kol kas taip ir nepavyko tapti iš tiesų demokratine šalimi, daugumai jos piliečių kol kas atrodo pernelyg drąsus ir sunkus žygdarbis. Jiems būdingas tas pats minėtas dvilypumas. Viena vertus, beveik visi žodžiais sutinka, kad demokratijos šayje trūksta. Bet, antra vertus, šį trūkumą mėginama išradingai teisinti bei racionalizuoti. Tam pasitelkiami įvairiausi argumentai, jų arsenalas iš tiesų turtingas. Kartais tiesiog nenorima pripažinti, jog demokratijos problema apskritai egzistuoja, ir atkakliai apeliuojama į Konstituciją, kurioje parašyta, jog Lietuva yra laisva liberaliosios demokratijos šalis, o valstybės suverenas yra Tauta. Tačiau esama ir subtilesnių būdų išvengti tiesioginės akistatos su šiuo tikrai nepatogiu ir nemaloniu klausimu. Tokiais atvejais pati problema nėra neigiama, tačiau jos mastą ir reikšmę visaip stengiamasi sumenkinti. Tam pasitelkiama argumentavimo strategija, leidžianti fundamentalias demokratijos padėties ir plėtros problemas traktuoti sovietiškai -- tik kaip „vis dar pasitaikančius“ jos trūkumus. Šie aiškinami objektyviais arba subjektyviais veiksniais. Abu aiškinimai šiek tiek skiriasi. Vienu atveju pripažįstama, jog demokratija dar nespėjo „subręsti“ arba „konsoliduotis“ ir guodžiamasi tuo, kad tam esą tereikia daugiau laiko, piliečių pastangų ir kantrybės. Esminis klausimas – kaip ilgai dar gali trukti tas jau du dešimtmečius vykstantis „brendimas“ – savaime darosi nebesvarbus. Kitu atveju kaltė dėl demokratijos trūkumų ir ydų krenta ne objektyviems veiksniams, bet suverčiama patiems piliečiams: įrodinėjama, kad Lietuvoje demokratija „yra“, tik vis dar „neišmokome“ ja naudotis. Kaip ilgai dar teks mokytis – šis klausimas taip pat atsiduria diskusijų paraštėse ir tampa šalutinis. Abu aiškinimai yra „optimistiniai“ – jie turi įkvėpti ir palaikyti piliečių viltį, kad viskas „kada nors susitvarkys“ ir padėti jiems kantriai ištverti jaunos, neišvengiamus augimo sunkumus patiriančios demokratijos keliamus „laikinus nepatogumus“ ir, su jais susitaikius, romiai laukti vis tiek „kaip nors“ ateisiančių geresnių laikų.
Norint, kad šis ir taip per ilgai užsitesęs autohipnozės ir savęs apgaudinėjimo seansas pagaliau baigtųsi, reikėtų mokytis kitaip mąstyti ir pratintis žvelgti į Lietuvos politinio gyvenimo tikrovę be įsikaltų arba propagandos įskiepytų išankstinių nuostatų bei iliuzijų. Trumpai sakant – reikalingas esminis politinės savivokos ir mąstymo lūžis kaip būtina sąlyga keisti esamą padėtį. Pradžiai derėtų atsisveikinti su naiviu tikėjimu, kad atsikratę komunistinio režimo ir ištrūkę iš sovietinės imperijos tautų kalėjimo savaime patekome į laisvės karalystę. Iš tikrųjų valstybės nepriklausomybė ir jos piliečių laisvė nėra tas pat. Suvokus ir rimtai priėmus šią paprastą, tačiau iš tikrųjų daugybės mūsų šalies piliečių iki šiol taip ir neįsisąmonintą tiesą, galima tikėtis pamažu ištrūkti iš ideologinių sapnų pasaulio. Ideologija ir jos propaganda tam ir yra, kad tikrovė būtų slepiama ir gražinama. Skambūs komunistinės ideologijos šūkiai apie laisvę, lygybę, brolybę, pažangą ir „naujo žmogaus“ kūrimą tebuvo propagandos uždanga, už kurios slėpėsi sovietinė skurdo, žudynių, tremčių ir lagerių imperija. Tačiau tai netrukdė šiam tamsiam vergijos ir mirties pasauliui oficialiai skelbtis esant „šviesų komunizmo rytojų“ džiaugsmingai stačiusių žmonių šalimi. Niūri jos tikrovė niekada nebuvo pripažįstama – apie ją buvo draudžiama net prasitarti.
Tačiau blogio pavidalų ir jo dangstymo būdų yra ne vienas. Laisvės, demokratijos, žmogaus teisių retorika ir demokratijos institucijų bei procedūrų fasadas lygiai sėkmingai gali slėpti su gražia išore nieko bendro neturinčią valstybės vidaus gyvenimo tikrovę. Viešai ir iki galo niekada nepripažįstamą ir visaip teisinamą nomenklatūrinių ir oligarchinių viršūnių viešpatavimą, kuris gali būti ne mažiau nuožmus ir pragaištingas tautai ir valstybei negu žiauri ir atvira partijos bonzų diktatūra. Gali skirtis tik paties valdymo metodai ir technologijos, o tikslai būti tokie patys. Viena iš priežasčių, kodėl net ir kritiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai vis dėlto nepatikliai klausosi kalbų, jog šalyje nėra tikros demokratijos, ir slapčia arba atvirai laiko tokias kalbas pernelyg „radikaliomis“ ar net „apokaliptinėmis“ neabejotinai yra ta, kad nėra suvokiama tikroji šių naujų valdymo būdų galia ir jo mastas. Šiuo atžvilgiu mūsų visuomenė iš tiesų dar yra grynai posovietinė. Pasaulyje išrandami vis nauji ir efektyvesni žmonių „disciplinavimo“ būdai. Valdymo metodai ir technologijos sparčiai keičiasi ir tobulėja. Bendroji šios „pažangos“ kryptis yra ta, kad atvirą ir šiurkščią išorinę prievartą vis labiau keičia paslėpta ir „švelni“ vidinė prievarta. Tačiau Lietuvoje ši tendencija vis dar menkai suvokiama, todėl mūsų visuomenė dar nėra išsiugdžiusi „imuniteto“, padedančio gintis nuo naujų prievartos formų. Puikiausias to įrodymas – kiek sumažėjęs, bet vis dar nenatūraliai didelis pasitikėjimas žiniasklaida, kurio pavadinti kitaip, kaip beribiu naivumu, tiesiog neįmanoma. Tokia visuomenė gerai supranta, kas yra atviras smurtas ir yra pasiryžusi jam priešintis. Tačiau ji nepajėgia atpažinti ne mažiau žiauraus ir pavojingo vidinio smurto ir todėl nemoka, o dažnai net ir nebando, veiksmingai nuo jo gintis. Vaizdžiai kalbant, aiškus ir neabejotinas diktatūros rodiklis jai yra kareivis su šautuvu prie balsavimo urnos ar vienintelė šalyje TVR programa. Tokios visuomenės nariams vis dar sunku patikėti, jog piliečių laisvę galima suvaržyti ir nusavinti jų teises nesišaukiant į talką jokių specialiųjų tarnybų ir laiduojant kone absoliučią žodžio ir žiniasklaidos laisvę, kokia yra mūsų šalyje. Laisvi piliečiai gali iki užkimimo diskutuoti apie naujas mados tendencijas, karštai ginčytis, kuri šunų veislė ar vyno rūšis geriausia, iki apkvaitimo viešai aptarinėti intymiausias kitų žmonių gyvenimo smulkmenas. Pasaulyje yra likę nebe tiek daug šalių, kuriose nebūtų tokios laisvės. Tačiau daug kur, taip pat Rusijoje ir, deja, Lietuvoje, piliečiai neskatinami ir jiems nepatariama diskutuoti esminiais valstybės ir viešojo gyvenimo klausimais. Didieji privatinimai, viešieji pirkimai, pagaliau aukščiausių valstybės pareigūnų biografijos yra uždrausta teritorija, į kurią „demokratiškos“ šalies piliečiams patekti kažkodėl yra neapsakomai sunku. Tobulinant valdymo ir prievartos arsenalą suvokta jau ir tai, kad iš principo galima leisti kalbėti net ir apie tokius dalykus. Galios santykiai ir valdymo mašina sustyguoti taip, jog net ir drąsios kalbos nieko nebekeičia, todėl leidžiama sau nekreipti į jas jokio dėmesio. Tam tikru mastu tokia „kritika“, ko gero, net ir skatinama, nes lengvai paverčiama naudingu to paties valdymo įrankiu – mat yra puiki ir nepakeičiama „garo nuleidimo“ priemonė.
Dar įspūdingiau, kad nuoširdžiai besijaučiantys esą laisvi piliečiai šito net nebesuvokia. Mat jų dėmesys apdairiai nukreipiamas ten, kur reikia – į tą iš anksto griežtai apkarpytą viešosios erdvės lauką, kuriame nuolatos švyti ir sproginėja laisvės iliuzijų fejerverkas. Jo poveikis – beveik magiškas. Milžiniškas už praktiškai nepažįstamą asmenį iš anksto pasiruošusių aklai balsuoti rinkėjų procentas yra svarbus rodiklis, patikimai atskleidžiantis prieš visuomenę naudojamos vidinės prievartos – „smegenų plovimo“ – didėjanti mastą ir efektyvumą. Paprasčiau sakant, šie skaičiai yra įspūdingas ir sukrečiantis liudijimas, kaip puikiai sustyguota ir kaip tobulai veikia piliečius „zombinanti“ politinės propagandos mašina. Atkreiptinas dėmesys, kad šitokio „zombinimo“ mastai ir efektyvumas taip pat nuolatos auga, ir tai laikytina dar vienu mūsų demokratijos silpnų pamatų spartėjančio byrėjimo požymiu. Tuo nesunku įsitikinti. Lyginant žiniasklaidos sukurtus nušalintojo prezidento ir eurokomisarės įvaizdžius „pažanga“ akivaizdi. R. Paksas dar buvo tik teisingas ir griežtas vaikinas, tvirta ranka atkursiantis tvarką. D. Grybauskaitė jau įkūnija visą žmogiškų dorybių ir tobulybių rinkinį. Atotrūkis tarp dabartinės kandidatės asmens ir vaizdinio yra gerokai ryškesnis negu jos pirmtako atveju, tačiau kažkodėl šio atotrūkio nemato dar daugiau būsimųjų rinkėjų.
Taigi mūsų atlikta „laiko kelionė “ ir papasakoti „prisiminimai apie ateitį“ – ne pigus mėginimas paveikti rinkėją. Judėjimas rusiško tipo „valdomos demokrtatijos“ link iš tiesų vyksta – ne tik tyliai ir beveik niekam nesipriešinant, bet ir palaimingai džiūgaujant. Slogus šio judėjimo reginys norom nenorom verčia prisiminti žinomą posakį, kad vergas, nesuvokiantis savo padėties ir todėl besijaučiantis laimingas, yra dvigubas vergas.
Dabar jau turėtų galutinai paaiškėti, kad šis tekstas – ne apie eurokomisarę. Jame iš tikrųjų analizuojamas tik „Grybauskaitės fenomenas“. Asmuo ir jo vardu vadinamas reiškinys – ne viena ir tas pat. Skirtumas tas, kad „reiškinio“ analizės požiūriu pats asmuo yra grynai atsitiktinis – jo vietą gali užimti bet kas kitas. Mėginant parodyti, kaip tokie „reiškiniai“ atsiranda savaime teigiama, kad „Grybauskaitės fenomenas“ nėra jos pačios „kūrinys“ ir „kaltė“ – jis yra tik mūsų visuomenės moralinės ir psichologinės būklės padarinys bei atspindys. Tačiau jį lemia ir instituciniai veiksniai, kurie taps šio straipsnio tęsinio tema.
(Bus daugiau)
|