 Sausio mėnesį profesorius Vytautas Radžvilas portale lrytas.lt paskelbė rašinį, kuriame išdėstė tezę, jog Lietuvoje regi „šliaužiančio totalitarizmo“ pavojų. Profesoriaus manymu, jis savo ambicijomis kontroliuoti visus žmogaus gyvenimo aspektus ir piliečių laisvei keliama grėsme nė kiek nenusileidžia sovietmečio totalitarinei sistemai, tačiau šįkart ateina ne iš marksistų stovyklos, o, paradoksaliai, iš laisvės gynėjais laikomų liberalų.
„Dangstydamiesi skambiais „demokratijos“, „laisvės“, „lygybės“, „tolerancijos“ šūkiais liberalistinio totalitarizmo diegėjai sparčiai grąžina tautą ir šalį į ideologinės bei politinės priespaudos laikus“, - tokie prof. V.Radžvilo teiginiai sulaukė stiprios ir neretai neigiamos reakcijos. Vasario 8-ąją VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute V.Radžvilas surengė viešą paskaitą-diskusiją, kurioje pabandė išplėtoti ir paaiškinti „šliaužiančio liberalistinio totalitarizmo“ tezės prielaidas.
Džiaugiuosi, kad mano tezė tapo šiandieninės diskusijos tema. Vadinasi, tikslas pasiektas, nes tai buvo tezė, kuri deramai gali būti apmąstyta, įvertinta, priimta arba atmesta tik suvokus tam tikras po ja glūdinčias mąstymo prielaidas. Vienas iš moderniojo pasaulio ir moderniosios tikrovės bruožų yra raginimas bei įprotis kalbėti trumpai. Bet bijau, kad jei žaismingai ir trumpai kalbame apie laisvei gręsiančius pavojus, tas trumpumas yra vienas didžiausių pavojų. Kodėl? Todėl, kad galima labai trumpai išsakyti teiginį ar mintį, bet suvokiančių po ja slypinčias prielaidas, deja, retai būna tiek, kiek norėtųsi. Todėl visada rizikuoji būti nesuprastas ir kiekviena galimybė ką nors paaiškinti tampa savaime vertinga.
Apskritai šita tezė kilo iš asmeninės patirties. Esu giliai įsitikinęs, kad pamatinių gyvenimo dalykų niekada neįmanoma suvokti vien intelektualiai. Todėl kalbant apie laisvę, jei žmogus neturi laisvės patirties, jis vargu ar gali suvokti, kada jis yra laisvas ir kada ne. Šiai tezei atsirasti padėjo dviejų veiksnių derinys. Pirmas – tai tam tikrų pamatinių teorinių dalykų supratimas, kuris man pakuždėjo mintį, kad politinio mąstymo struktūros yra iš tiesų fundamentalus dalykas ir keičiasi labai retai bei sunkiai. Šito teiginio prasmė ta, kad tos pačios politinio mąstymo struktūros gali įgyti įvairias formas ir išoriškai pasikeisti – paviršutiniškas žvilgsnis labai lengvai tą patį dalyką gali priimti kaip tikrą permainą ar naujovę. Kalbant apie laisvę, tai reiškia, kad galima elegantiškai ir lengvai pereiti nuo vienos pavergimo formos prie kitos ir būti įsitikinusiam, kad esi išlaisvintas.
Antroji tezės kilimo priežastis buvo tam tikras praktinis patyrimas liberalų veikloje. Dalyvaudamas tam tikruose dalykuose – ir todėl aš manau, kad politikoje praktinė patirtis yra labai svarbus dalykas – tu juos gali perprasti iš vidaus. Todėl neatsitiktinai, net kalbant apie to paties marksizmo istoriją, daugelis fundamentalių ir giliausių marksizmo kritikų buvo vienu metu „sukvailioję“, buvo fanatiški marksistai. Bet yra toks dalykas, kurį galima pavadinti „atsivertimu“, ir vieni fanatikai tokiais ir liko, kiti praregėjo ir tapo giliais kritikais.
Man iš tikrųjų nepatiko vis gausėjančios tam tikros to, ką aš vėliau pavadinau šliaužiančiu totalitarizmu, apraiškos. Turėdamas gana gerai išugdytą istorinę atmintį ir jausmą, esu gerai įsidėmėjęs vieną dalyką: viskas prasideda labai nekaltai. Kitaip tariant, tie piliečiai, kurie 1944 metais Lietuvoje pradėjo išdarinėti baisius dalykus, irgi iki tol buvo traktuojami kaip žaismingi ir laisvai mąstantys intelektualai, teisingumo ieškotojai ir apskritai prieškarinės Lietuvos visuomenės herojai. Tačiau įdomiu ir paslaptingu būdu, kai tik jie gavo galią, kaukės galutinai nukrito ir žaismingumas virto tuo, ką mes šiandien pažįstame iš istorijos vadovėlių.
Taigi galiu pasakyti labai atvirai, kad šitą norą triuškinti labai giliai pajutau. Ir jei jie turėtų valdžią bei galią, jie elgtųsi lygiai taip pat. Šitą norą atpažinti nėra labai sunku. Jį galima atpažinti iš baimės teoriškai diskutuoti ir iš etikečių klijavimo. Vienas iš šiuolaikinio politikos suvokimo aspektų yra tai, kad apie politiką dažnai galima kur kas daugiau suprasti ne skaitant teorijas ir gilinantis į pažiūras, bet iš veikimo stiliaus. Taigi šis veikimo stilius yra skausmingai atpažįstamas. Šitie žmonės ir jų grupelės yra palyginti negausios, sąlygiškai neįtakingos, bet aš tiesiog konstatavau faktą: jie kelia galvą.
Rašydamas tekstą iš anksto žinojau, kad susidursiu su milžiniškais sunkumais. Pagrindinis sunkumas, be abejo, yra tas, kad, iš karto buvo aišku, daugybė žmonių tuo paprasčiausiai nepatikės. Netgi nenustebčiau, jei kai kas griebtųsi argumento, kad tai yra loginis absurdas – kaip gali būti liberalus totalitarizmas, jeigu žodis liberalas etimologiškai asocijuojasi su laisve?
Štai šitokius dalykus paaiškinti yra daug svarbiau, todėl kalbant apie įvairius šios problemos aspektus, galiu pasakyti tiek: čia nėra nė mažiausių galimybių paliesti tokius klausimus kaip tolerancija, liberalizmo pranašumai ir trūkumai. Noriu tiesiog pasidalinti viena kita mintimi, ir paaiškinti, kaip aš priėjau prie tam tikrų išvadų. Visų pirma, manau, niekada negalima kliautis vien asmenine patirtimi. Turi būti ir teorinė analizė.
Tad, kalbėdamas apie totalitarizmo grėsmę, savo atskaitos tašku paėmiau labai paprastą faktą: kad valdymas visada yra žmogiškoji veikla. Valdymą, taip pat ir politinį valdymą, būtinai reikia apibrėžti jo prielaidų, galimybių, sąlygų ir tikslų požiūriu. Labai svarbus bet kurios valdymo veiklos parametrų arba charakteristikų aspektas yra valdomas objektas ir jo savybės. Politinio valdymo atveju tai yra banalybė – valdymo „objektas“ yra žmogus ir žmonių bendruomenės. Tai reiškia, kad valdymo pobūdis, sėkmė ir rezultatai labai smarkiai priklauso nuo to, koks yra tas valdomasis. Iš principo aišku, kad kuo jis lankstesnis ir paklusnesnis, tuo jį valdyti paprasčiau ir lengviau.
Kita vertus, politinė ir valdymo veikla visada remiasi tam tikra žmogaus, politikos ir valdymo prigimties bei tikslų samprata. Tokios sampratos turi vieną labai didelį pranašumą – jas galima racionaliai, dalykiškai analizuoti ir lyginti, pasitelkus teorinį ir empirinį tyrinėjimo įrankius. Taigi vienas iš tokios lyginamosios analizės tikslų visada buvo atskleisti skiriamuosius įvairių valdymo formų bruožus – tai yra, jų panašumus ir skirtumus. Manyčiau, kad spręsti moderniųjų valdymo formų prigimties ir pobūdžio bei tikslų klausimą labai patogu tiesiog atliekant lyginamąją tradicinės ir moderniosios valdymo sampratų analizę.
Taigi analizuojant tradicinę politinę filosofiją, atsiskleidžia tam tikri pamatiniai ją grindžiančio žmogaus ir valdymo formų sampratos bruožai. Pirmasis bruožas yra toks, kad remiamasi aiškia, racionaliai argumentuota žmogaus samprata, kurios tipiškas pavyzdys yra tas pats Platono žmogaus vaizdinys, kurį mes visi skaitėme „Valstybėje“. Lygiai taip pat aiškiai ir konkrečiai formuojamas politinio gyvenimo ir tinkamo politinio valdymo tikslas. Klasikiniai teoretikai jį labai aiškiai pasako – nesvarbu, kad jų nuomonės skiriasi. Galiausiai valdymo formų analizė aiškiai nurodo kiekvienos valdymo formos pagrindą žmogaus prigimtyje. Todėl mes, pavyzdžiui, žinome, kad oligarchinis valdymas iš esmės grindžiamas turto principu, demokratinis – laisvės principu, aristokratinis – dorybės principu. Čia yra viskas labai aišku.
Tai štai dėl šių tradicinės politinės filosofijos ypatybių joje net teoriškai neįmanoma pagrįsti totalitarinio valdymo formų. To neleidžia padaryti pati žmogaus kaip valdymo objekto ir valdymo tikslo samprata. Ir čia pereiname prie paties pagrindinio dalyko. Noriu paaiškinti, kodėl yra taip sunku patikėti, kai kas nors kalba apie totalitarinį valdymą mūsų dienomis. Priežastį iš principo yra įvardijusi ta pati Hannah Arendt, sakydama, kad iš tikrųjų totalitarinis valdymas yra ypatinga valdymo forma – kaip totalitarinis pasaulis yra ypatinga tikrovės forma – tačiau jį gaubia natūralumo aura.
Kad suvoktumėte, ką tai reiškia ir ką turiu minty, pasakysiu štai ką: jeigu mes žvelgiame į šitą paprasčiausią tribūną, kas tai yra? Be abejo, tai yra iš medžio padarytas daiktas. Mūsų sveikas protas, kasdienė patirtis sako, kad taip yra. Bet kas yra šitas daiktas moderniosios fizikos požiūriu? Mechaninės kvantinių dalelių sąveikos rezultatas. Taigi kai mes darome daugybę dalykų mūsų pasaulyje, mūsų kasdienės sampratos ir kasdienė patirtis, kad tai yra daiktas, nebegalioja ir nebeturi jokios reikšmės – jos yra marginalizuotos.
Todėl tezę, kad modernusis pasaulis atveria kelią totalitarizmui, sunku suprasti būtent todėl, kad neatsižvelgiama į faktą, jog moderniojoje politikoje nebėra tokio veikėjo kaip natūralus žmogus. Kitaip tariant, kai mes šiandien dalyvaujame rinkimuose, atliekame kitus politinius veiksmus, mes naiviai įsivaizduojame esantys tokie patys kaip Platono-Aristotelio laikų žmonės. Apie tokius dalykus, nors šiek tiek kitokiame kontekste, G.E.Moore'as yra kalbėjęs kaip apie natūralistinę klaidą. Štai ją mes ir darome.
Todėl galima sakyti, kad moderniosios politikos pamatinė problema tokia: šios politikos agentai arba veikėjai iš tikrųjų nesuvokia, jog didžiąją dalį savo pastangų jie padeda dalyvaudami politikoje kaip neadekvačios savimonės subjektai. Kitaip tariant, jie neadekvačiai suvokia, kas jie yra.
Todėl esminis dalykas, kalbant apie naujas valdymo formas, kurios pradeda formuotis moderniaisiais laikais, yra nauja politikos, žmogaus ir valdymo prigimties samprata, kurią apibendrinsiu keliais teiginiais. Pirma, žmogus interpretuojamas tik kaip čia ir dabar egzistuojantis individas. Antra, žmogus interpretuojamas tik kaip socialinė būtybė. Trečia, visuomenė yra tik čia ir dabar egzistuojanti individų sąveika ir bendra veikla, kuri neturi jokių metafizinių pagrindų. Ketvirta, individas ir visuomenė yra radikaliai laikiški ir istoriški, tai yra, egzistuoja tik kaip procesas. Penkta, individo ir visuomenės egzistavimas yra grynai gamtinis savikūros procesas. Šešta, taip traktuojamas žmogus yra ypatingos gyvūnų rūšies atstovas arba grynai visuomeninė būtybė, kuriai politinis gyvenimas yra neprieinamas, o jo atžvilgiu politinis valdymas iš principo yra negalimas ir nereikalingas.
Toliau tokių žmonių su klaustuku visuomenės – kaip socialinių ir socializuotų individų sąveikos tinklo – egzistavimas skleidžiasi kaip istorinės eksperimentinių gyvenimų formų kaitos vyksmas ir procesas. Šio gamtinio proceso, kurio metu kuriamos vis naujos gyvenimo formos, valdymas iškyla kaip kvazipolitinis visuomenės valdymas ir yra pagrindinis jos tikslas. Dėl kvazipolitinės prigimties toks valdymas neturi konkrečių racionaliai apibrėžiamų tikslų, jo tikslai gali būti formuluojami tik abstrakčiai.
Čia pereinu prie dar vieno labai svarbaus aspekto – ką turiu omenyje, kalbėdamas apie nepolitinio valdymo formą. Visuomenės atsiradimas sukuria prielaidas atsirasti nepolitinio valdymo formoms, nes naujas darinys, kurį vadiname visuomene, iš esmės reiškiasi trimis nepolitinėmis formomis. Tai yra ekonomika, viešoji erdvė arba pilietinė visuomenė siauresne to žodžio prasme ir pilietinė valstybė – ne šiaip valstybė, o pilietinė valstybė. Šitoks naujos socialinės tikrovės atsiradimas reiškia tai, kad tokiai tikrovei yra nebepritaikomos tradicinio valdymo formos.
Kalbant paprastai ir aiškiai, klausimas iškyla toks: ar taip save apibrėžiantis ir suvokiantis žmogus gali save laikyti žmogumi įprastine to žodžio prasme? Ne. Štai kodėl jau XVIII amžiaus įvairių utopistų ir teoretikų – nuo Henri Saint-Simono iki Karlo Marxo – darbuose sušvyti labai įdomi mintis: žmonių valdymą turi pakeisti daiktų valdymas. Daiktams arba gyvūnams politikos nereikia. Todėl kalbant apie šitokio valdymo formą, nesunku suprasti, jog požiūris, kad totalitariniu valdymu gali ir turi užsiimti tik valstybė, yra, švelniai tariant, šiek tiek vienpusiškas ir supaprastintas. Kodėl? Nes mano pateiktas apibūdinimas, jog sociumas yra iš esmės socialinio eksperimentavimo laboratorija, reiškia tai, kad atitrūkus nuo natūralios žmogaus sampratos socialinį eksperimentą galima vykdyti įvairiais būdais.
Yra kelios socialinio eksperimentavimo laboratorijos. Viena iš jų yra modernioji rinkos ekonomika. Labai naivu manyti, kad žodis ekonomika reiškia materialinių gėrybių gamybą, skirstymą ir vartojimą. Ekonomikos terminas atsirado moderniojoje politinėje filosofijoje bei ekonominėje filosofijoje kaip terminas, nusakantis ne kažkokią materialinių gėrybių gyvenimo sferą, bet naują tvarkos formą. Ekonomika visų pirma reiškia naują žmogaus elgesio formą, kuri buvo nematyta ikimoderniajame pasaulyje ir kurią iš esmės aprašė Michelis Foucault savo veikale „Disciplinuoti ir bausti“. Tai nauja disciplinos forma. Todėl patekęs į dirbtinai sukonstruotą eksperimentinę laboratoriją, nuo bet kokių apribojimų atsaistytą rinkos ekonomiką, žmogus joje elgiasi jokiu būdu ne natūraliai. Vadinamoji pilietinė visuomenė lygiai taip pat yra viešoji erdvė, kurioje vyksta gyvenimo formų atranka. Apie pilietinę valstybę net nekalbu.
Todėl požiūris, kad totalitarizmas yra negalimas, nes ginama laisvė, iš tikrųjų yra grindžiamas klaidinga prielaida, kad tik valstybė gali būti laisvę varžantis agentas. Nieko panašaus. Paprasčiausiai kaip tik valstybė gali politiškai neapsakomai sustiprinti savo valdymo galią paradoksaliu būdu – radikaliai save susiaurindama, tapdama minimalia valstybe. Priimdama tam tikrus įstatymus, kurie sukuria mano minėtą natūralios atrankos arba socialinės inžinerijos laboratoriją, ir palikdama piliečiams patiems joje išsiaiškinti.
Noriu pasakyti štai ką: tai yra valdymo modelis, kuris yra žinomas iš kalėjimo patirties. Visais laikais protinga kalėjimo administracija niekada nesikišo į kalinių reikalus. Kokia būdavo ir vis dar yra kuriama sistema? Kalinių savivalda, kurios viršūnėje visada būna vadinamasis privilegijuotas kalinių valdytojas. Nes ko šitai administracijai reikia? Kad kalėjime būtų geležinė tvarka. Todėl prižiūrėtojų darbą labai gražiai perima patys kaliniai.
Iš esmės ta pati logika funkcionuoja ir pilietinės visuomenės bei pilietinės valstybės atveju. Taigi sakydamas, kad totalitarizmas ir totalitarinis valdymas yra nepolitinė valdymo forma, noriu pabrėžti, kad lemiama išankstinė jos prielaida ir būtina sąlyga yra įtvirtinti mano jau apibūdintą žmogaus savivoką, paverčiančią jį totalitariniam valdymui idealiai tinkančiu objektu. Tai padaryti yra sunku, iki galo, ko gero, net ir neįmanoma. Todėl manyčiau, kad ypač mūsų laikais tikslinga aiškiai skirti totalitarizmą kaip valdymo formą ir totalitarizmą kaip valdymo principą. Šia skirtimi nurodomas ir pabrėžiamas procesinis tokio valdymo beribiškumas, sukuriantis prielaidas vis naujoms tokio valdymo formoms, apie kurias daugeliu atvejų šiandien galima tik spėlioti.
Todėl kalbant apie šią mano iškeltą tezę, reikia suvokti, kas slypi ir kas vyksta už tariamai nekaltų išsišokimų. Paprasčiausiai kaip ir bet kuriame moksliniame eksperimente – o bet koks mokslinis eksperimentas iš esmės yra grindžiamas parametrų valdymo idėja – vyksta parengiamasis darbas, kurio prasmė yra paruošti būsimąjį valdymo objektą šitokiam valdymui.
Sovietinis komunistinis arba nacistinis totalitarizmas žlugo todėl, kad jie iškilo per greitai ir pasiruošta buvo per prastai. Kitaip tariant, tai, ką aš vadinu natūralia žmogaus samprata, buvo šitam eksperimentui labai trukdantis veiksnys, ir jai griauti bei triuškinti reikėjo griebtis pačių žiauriausių priemonių. O iš tikrųjų, kaip pasakė vienas mano labai išmintingas bičiulis ir kolega, skirtumas tarp to, ką mes turime dabar ir ką turėjome prieš keliasdešimt metų, yra štai koks: mes, kai matydavome šito totalitarinio valdymo formas, bent jau laikydavome špygą kišenėje. Čia laikančių špygą jau nebėra. Nes manipuliavimas yra pasiekęs tokį mastą, kad jis net nebejaučiamas. Todėl problema, kaip matote, yra labai aktuali ir kai aš kalbėjau apie šliaužiantį totalitarizmą, tai turėjau galvoje šitą parengiamąjį etapą, kurio prasmė – įveikti visas savivokos ir pasipriešinimo formas.
Šiek tiek abejoju, ar galima tokį totalitarizmą vadinti paprasčiausiu despotizmu. Žinoma, terminų klausimas ne visada yra lemiamas, bet aš manyčiau, kad tai, ką mes regime stiprėjant, radikaliai skiriasi nuo bet kokio klasikinio despotizmo. Despotizmas, kad ir koks žiaurus, visada buvo grindžiamas viešosios ir privačiosios gyvenimo sferų skirtimi. Kitaip tariant, visi ankstesniųjų laikų despotai vis dėlto nesugebėjo – o, beje, ir nesiekė – kontroliuoti privataus žmonių gyvenimo.
Todėl kai sakau, kad totalitarinio valdymo tikslas yra vis naujų gyvenimo formų gamyba, žodis „gyvenimo forma“ yra esminis. Gyvenimo forma apima viską – nuo piliečio, balsuojančio prie balsadėžės, iki piliečio, esančio pačiose intymiausiose savo gyvenimo sferose. Kitaip tariant, šitokios pretenzijos pagal tam tikrus standartus valdyti net asmeninį gyvenimą, nustatant kas yra politiškai korektiška, o kas nekorektiška, praktiškai atitinka tos pačios Hannos Arendt nurodytą galbūt vieną svarbiausių totalitarinio valdymo bruožų. Jo tikslas, sako ji, yra sunaikinti bet kokį spontaniškumą. Spontaniškumą kaip laisvę.
Šitas aspektas yra labai problemiškas, jį verta svarstyti. Ir vis dėlto prieš šį pasisakymą ilgai galvojau, kaip įtikinti būsimąją auditoriją. Ir sugalvojau mažytį intelektualinį eksperimentą. Kas gali keturiais ar penkiais sakiniais konkrečiai suformuluoti savo asmeninę žmogaus sampratą – kas yra žmogus? Kiek rankų pakils? Tai yra ne šiaip retorinis judesys. Šis nepajėgumas keliais sakiniais suformuluoti, kas yra žmogus, (aš, beje, tai galiu labai lengvai padaryti) rodo štai ką. Kad sąmonės struktūros yra praktiškai sunaikintos ir esi medžiaga, iš kurios lipdoma kas nori. Kodėl? Todėl, kad jeigu nežinai, kas esi, kas yra žmogus pats sau, tau galima įteigti bet ką. |