 Užsienio politika visada buvo atkurtos Lietuvos valstybės Achilo kulnas. Nė viena šalį valdžiusi vyriausybė taip ir nesukūrė nuoseklios bei aiškios Rytų politikos. Tai lemia objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Pirmasis – tai užsienio valstybių požiūris į Lietuvą kaip bendradarbiavimo partnerę. Jį trumpai galima apibūdinti kaip požiūrį iš aukšto – su Lietuva linkstama nesiskaityti ir dažnai neatsižvelgiama į jos interesus. Toks atsainus požiūris ypač būdingas Rusijai, tačiau jis nesvetimas ir mūsų Vakarų sąjungininkams, ypač įtakingiausioms ES šalims – Prancūzijai ir Vokietijai. Neslepiamas šių šalių nepalankumas Lietuvai labai silpnina mūsų valstybės pozicijas bendraujant su Rytų kaimynais ir gerokai apsunkina pastangas kurti su jais draugiškus, abipusiu pasitikėjimu grindžiamus santykius. Subjektyvūs veiksniai – šalies politinio elito ir įtakingiausių visuomenės grupių nuostatos Rytų politikos klausimu. Per du nepriklausomybės dešimtmečius šalyje taip ir nesusiformavo valstybiškai mąstanti – valstybinę savimonę ir savigarbą išsiugdžiusi – politikų karta. Įpratę lankstytis ir pataikauti Maskvai, mūsų politikai šio įpročio taip ir neatsikratė, tik dabar aklai pataikaujama didžiųjų Vakarų valstybių sostinėms.
Tuo tarpu įtakingiausios šalies verslininkų, neretai vadinamųjų oligarchais, grupės kelia įspūdį, jog net nesuvokia, kam apskritai reikalinga sava valstybė ir iš principo yra pasiruošę bet kurią akimirką ją paaukoti dėl siauros asmeninės naudos. Jie yra įtakingi ir spaudžia šalies valdžią faktiškai reikalaudami vykdyti keliaklupsčiavimo prie Rytų kaimynus, ypač Rusiją, politiką. Iš tikrųjų jų įsitikinimas, kad bendraujant su šia šalimi galima ką nors pasiekti nuolankumu, geriausiu atveju yra naivi, o iš tikrųjų -- pavojinga iliuzija. Nesuvokiama, o tiksliau – sąmoningai nenorima matyti, jog nesutarimų su Rusija priežastys yra kur kas gilesnės, tad pataikaujant nieko nelaimi nei jie, nei šalis, o tik žeminama valstybė. Tačiau į šių grupių balsą dabartinė valdžia įsiklauso kaip niekad atidžiai, todėl šalies užsienio politikai visada buvęs nesvetimas dvilypumas ir prieštaringumas – nepaliaujamas blaškymasis tarp Vakarų ir Rytų krypčių – pamažu įgyja neįtikėtiną mastą ir reiškiasi itin iškreiptomis bei groteskiškomis formomis. Todėl rasti siekiamos pusiausvyros tarp Rytų ir Vakarų krypčių ne tik nepavyksta, bet nuo jos dar labiau tolstama.
Kol Lietuva siekė narystės ES ir NATO, buvo bent šioks toks bendras ir suprantamas šalies užsienio politikos kursas ir tikslas. Santykiuose su Rusija šiek tiek padėjo ir laviravimas tarp JAV ir įtakingųjų ES valstybių interesų. Tačiau gilėjant plyšiui tarp ES ir JAV tokio laviravimo galimybės susiaurėjo. Po prezidento rinkimų šalies užsienio politika iš pagrindų pasikeitė, ir tai akivaizdžiausiai atsispindi dabar vykdomoje Rytų politikoje. Ankstesnės laviravimo tarp ES ir Jungtinių Valstijų politikos, duodavusios tam tikrą manevro laisvę ir bendraujant su Maskva, sąmoningai atsisakyta. Tačiau alternatyvos šiai politikai taip ir nepasiūlyta. Tad šiuo metu nėra apskritai jokios užsienio politikos koncepcijos. Dabartinė Lietuvos užsienio politika, jeigu apie tokią iš viso įmanoma kalbėti, yra aklas Briuselio, Berlyno ir Paryžiaus pageidavimų, faktiškai primenančių elgesio ir veikimo instrukcijas, romus tenkinimas bei paklusnus vykdymas. Todėl nyksta ir paskutinės bent kiek savarankiškesnės Rytų politikos galimybės ir apraiškos. Minėtos sostinės iš Vilniaus reikalauja vieno – nei žodžiu, nei veiksmu nedrumsti jų santykių su Maskva idilės ir tenkinti visas jos užgaidas. Net nematoma reikalo slėpti, ko norima iš Lietuvos -- būti tylesniems už žolę. Beje, už tai ES galiūnės neketina ir nežada mūsų valstybei kaip nors atsilyginti, nes yra šventai įsitikinusios, jog nuolankiai pagarbi tyla ir būtų didžiausias Lietuvos indėlis į jų diriguojamą tariamai vieningą Sąjungos, o iš tikrųjų jų pačių konstruojamą ir tik joms naudingą tos Sąjungos vardu dangstomą užsienio politiką. Teisėtas ir pagrįstas klausimas, o ką vis dėlto ši politika duos Lietuvai, minėtose sostinėse net nekeliamas ir nesvarstomas, o Vilniuje jis nuleidžiamas negirdomis arba vietoje aiškaus, tiesaus ir suprantamo atsakymo pasipila aptakių ir nerišlių frazių srautas. Įmanoma dalykiškai ir konstruktyviai išspręsti visas, net ir sunkiausias užsienio politikos problemas. Tačiau atviros ir drąsios akistatos su jomis vengimas yra neabejotinas požymis, jog Lietuvos Rytų politika nukreipta šunkeliu, kur jos laukia tik nepramušama siena užsibaigsiantis akligatvis. |