 Kaip išlikti lietuviais? Skanduojantiems šūkius „Lietuva – lietuviams“ visiškai aišku – didžiausia grėsmė lietuvybei yra kinai, arabai, juodaodžiai ir kiti lietuviško kraujo neturintys atėjūnai. Filosofas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto akto signataras Bronislovas Kuzmickas tai vadina nesubrendusios pilietinės laikysenos apraiška.
Jis įsitikinęs – globalaus pasaulio iššūkiai lietuvybei kelia mažesnį pavojų negu nusilpęs pasitikėjimas Seimu, teismais ir bankais.
Knygos „Tautos tapatumo savimonė. Lietuvių savimonės bruožai“ autorius tvirtina, kad atvirumas pasauliui gali padėti mums kurti tapatumą. Užsieniečiai gali parodyti mums teigiamus dalykus, kurių patys nepastebime.
– Vis daugiau žmonių, kurie nesididžiuoja esą lietuviai. Kodėl?
– Daugelis žmonių nepatenkinti savo gyvenimu, tačiau tas nepasitenkinimas ne visada yra adekvatus situacijai. Į tuos pačius dalykus galima būtų žiūrėti ir kitaip.
Štai pokario metais gyvenimas buvo labai sunkus. Reikėdavo stovėti ilgose eilėse prie duonos, nebuvo drabužių ir batų. Pamenu, man, mokinukui, reikėjo palto. Tėvai nupirko turguje kareivišką milinę – drabužis buvo nedidelio kareivuko, ir man tiko. Tik vėliau apsižiūrėjau, kad jis buvo peršautas.
Dabar ar jūs matote žmonių kur sulopytais rūbais? Net rankiojantys butelius apsirengę nesudriskusiais drabužiais. Todėl ir manau, kad didžiausia lietuvių bėda yra ne pinigų stoka, o tai, kad žmoguje labai susilpnėjęs moralinis ir dvasinis pradas.
Galbūt susifokusavimas į daiktus išliko iš sovietmečio deficito metų. Dabar – daiktų perteklius, bet žmonės nepatenkinti, nes neišgali visko nusipirkti. Daiktiškas mąstymas yra viena iš tapatumo savimonės silpimo ar net nykimo priežasčių. Galima sakyti – tai vienas iš požymių, rodančių, kad lietuviai tampa nykstančia tauta.
– Tačiau šiais laikais tapatumas susijęs ir su vartojimu. Cepelinai, alus, krepšinis – visa tai kartu ir vartojama, ir jungia tautą.
– Sutinku. Vartojiškoje visuomenėje tapatumo ženklais gali būti ir paklausūs lietuviški produktai. Jie garsina Lietuvą ir svetur – štai europiečiai neseniai pripažino, kad lietuviškas skilandis yra geras dalykas.
Tačiau tai tėra tik vartojimo lygmuo. Iš to negimsta valstybės ir tautos įvaizdis. Kalbos, kad Lietuva yra drąsi šalis, yra niekai – nei ji drąsi, nei baili. Bėda, kad ir Lietuva, ir kitos pokomunistinės tautos nesuranda savo tapatumo.
– Knygoje tvirtinate, kad tapatumas nėra pastovus dalykas. Kodėl? Kas apskritai yra tas tapatumas?
– Tapatumas nėra kažkas apibrėžto ir duoto. Tai, ką turime iš praeities, yra tam tikros duotybės – kalba, dainos, papročiai. Tos duotybės savo laiku buvo sukurtos. Tas vyksmas niekada nenutrūksta. Noras tapatumą išlaikyti, tęsti ir puoselėti reikalauja ir tęstinumo, ir nuolatinio kūrybinio darbo.
Visavertis tapatumas yra tada, kai jis yra suvoktas ir atitinkamais vaizdiniais ar sąvokomis įvardijamas. Jei kalbėsime apie žmones, kiekvienam svarbu žinoti, kas jie tokie yra. Kai per seminarus pateikiu šitą klausimą, man dažnai atsako: „Aš esu studentas“. Gerai, bet kaip tada vertinate save kaip žmogų?
Vieni sako, kad yra komunikabilūs ir draugiški, kiti save įvardija kaip ambicingus. Bet to irgi nepakanka. Individo tapatumas yra savasties suvokimas, siejant save su aplinka, kitais žmonėmis, su vertybėmis ir tam tikrais tikslais.
– Kaip mūsų protėviai kūrė tapatumą? Juk XX amžiaus pradžioje buvo dar neaiškiau, ką reiškia būti lietuviu.
– Tada viešąją nuomonę veikė prisikėlusios tautos idėja. Senesni žmonės prisiminė carizmo laikus ir baudžiavą. Daug ką reiškė Vilniaus vadavimas – net kaimuose buvo Vilniaus vadavimo sąjungos skyriai, buvo kalbama – sustiprėsim ir Vilnių atsiimsim.
To meto valdžia gerai suprato švietimo reikšmę. Įvestas visuotinis pradinis mokymas. Buvo populiarios įvairios draugijos – ir religinės, ir kultūrinės, ir ekonominės. Pilietiškumas buvo gyvas. Tam netrukdė net ir tai, kad daugelis žmonių nemėgo valdžios.
Iš kalbos pamažu nyko barbarizmai. Tarpukariu kalboje buvo daug vokiškų ir slaviškų barbarizmų. Pats atsimenu, kaip gimtinėje žmonės sakydavo „Duok man biskį“, bet paskui atsirado supratimas, kad tai nuo vokiško žodžio „Ein bischen“, todėl reikia sakyti „truputį“. Pirmadienį nuo carizmo laikų buvo įprasta vadinti „panedėliu“, ketvirtadienį – „četvergu“, bet naujame kalendoriuje jau buvo parašyti lietuviški žodžiai. Taip kalba švarėjo.
– Kokią reikšmę tapatumui turi kalba? Ar įmanoma vadintis lietuviu, nemokant lietuvių kalbos?
– Įdomus dalykas yra pasienyje gyvenančių žmonių tapatybė. Yra nemažai sugudėjusių ar sulenkėjusių gyventojų, kurių seneliai kalbėjo lietuviškai ir jie kartais tebevadina save lietuviais, nors nemoka kalbos. Prie Baltarusijos sienos, Lydos apylinkėse kartą sutikau žmogų, pavarde Gaidel. Jis aiškino, kad „v duše“ (sieloje – rus.) jis yra lietuvis.
„Smetonos laikais“ buvo nemažai inteligentų, kurie vaikystėje kalbėjo rusiškai ar lenkiškai. Tik vėliau jie susivokė, kad yra tikri lietuviai, ir išmoko kalbą. M.K.Čiurlionis taip pat išaugo gerokai sulenkėjusioje Pietryčių Lietuvoje ir, kiek žinau, prastai mokėjo lietuviškai.
– Kaip lietuviškumo suvokimą pakeitė sovietmetis?
– Pokariu daugelis lietuvių tikėjo, kad Lietuva vėl atgaus laisvę. Tačiau didelė dalis sąmoningų žmonių patyrė persekiojimus ar buvo išvežti į Sibirą. Pirmiausia tremti šviesiausi žmonės – kaimo mokytojai, įvairių organizacijų nariai – “buržujais” laikyti net filatelistai.
Ideologija veikė visus žmones. Visi gyveno uždaroje, planinėje visuomenėje. Nebuvo galima pamatyti, kas vyksta Vakarų pasaulyje. Niekas negalėjo užsiimti privačia veikla. Visi buvo rėmeliuose – ir sistemos šalininkai, ir disidentai.
Taip formavosi homo sovieticus mąstysena. Sąjūdžio laikais tą labai jautėme. Apie kai kuriuos dalykus mąstydavome pagal sovietinius, mums jau žinomus standartus.
Neįsivaizdavome, kas yra rinkos ekonomika ir privati veikla. Neįtarėme, kad daugeliui žmonių konkurencija bus nepakeliama, o socialinė atskirtis taps didžiulė. Net išprusę žmonės manė, jog nereikia daug partijų – anksčiau buvo komunistų partija, dabar ją pakeisti gali Nepriklausomybės partija, dar gal gali būti ir krikščionys demokratai.
Tuomet tapatumas buvo suvokiamas kaip savaimingas, nereikalaujantis nuolatinio atsinaujinimo. Dabar aišku, kad tapatumą reikia nuolat puoselėti.
– Kas turėtų rūpintis lietuvių tapatumu? Įsivaizduojate iniciatyvines grupes, skatinančias žmones prisiminti, jog jie yra lietuviai?
– Manau, kad tokios bendruomenės galėtų būti veiksmingos ir reikalingos. Juk dažnai žmogaus viduje gyvas lietuviškumo supratimas, bet jis nesulaukia paskatos, kad galėtų tai garsiai išreikšti.
Tačiau kokios būtų raiškos formos? Veikla su tautiniu atspalviu neturėtų įgauti nereikalingo radikalumo.
– Matote pavojų, kad lietuviai gali pradėti ieškoti priešų, siekdami suvokti save, atskirdami nuo kitų?
– Vienas iš tapatumo savimonės aspektų tikrai yra skirtingumo supratimas – mes esame tokie, o jie – kitokie. Yra žmonių, kurie mano, kad kitokie žmonės yra grėsmė tapatybei.
O juk turime ruoštis ateičiai, kai kitokių žmonių bus daugiau. Jau ir dabar didžiuosiuose miestuose daugėja kinų. Neišvengsime ir atvykėlių iš musulmoniškų šalių. Nežinia, kaip klostysis lietuvių santykiai su tais, kurie neturi šaknų Lietuvoje. Gali būti visokių nemalonių nutikimų.
„Lietuva lietuviams“ – tokie šūkiai daro negerą įspūdį.Tai yra nesubrendusios pilietinės laikysenos apraiška. Norėčiau pažiūrėti, kaip tokie rėksniai elgiasi kitose gyvenimo srityse, tarkim, ar nemėto alaus butelių, kur pakliūva.
Aš manau, jog atvykėliai lietuviškumui nekelia pavojaus. Daug svarbiau pamatyti kitus lietuvio tapatybę silpninančius veiksnius. Dabar nusilpę pasitikėjimo institutai. Seimui – ne, teismams – ne, bankams – taip pat ne. Pasitikėjimo institucijos yra būtinos ne tik tautos tapatumo savivokai, bet ir normaliai visuomenės būsenai.
– Kaip lietuviškumo suvokimą veikia užsieniečių nuomonė apie mus?
– Aplinkinis pasaulis gali įteigti, kad nesi tas, kas esi, arba esi tas, kas nesi. Sovietų okupacijos metais lietuviai buvo išdidūs, nes kitų šalių žmonės manė, kad pabaltijiečiai yra prestižiškesni. Dabar, Europos Sąjungoje, mūsų situacija visai neprestižinė. Su lietuviais kur nors Norvegijoje ar Švedijoje neretai asocijuojasi tik nusikaltimai.
Lietuviams būdinga savinieka. Jie lengvai patiki, jog užsieniečiai į Lietuvą žvelgia neigiamai. Sunkiau patikėti, kad kitų akyse galime atrodyti teigiamai.
Prieš pora mėnesių buvo paskelbtas žurnalo „International Living“ sudaromas valstybių gyvenimo sąlygų indeksas. Kai kuriuos nihilistiškai nusiteikusius lietuvius papiktino tai, kad Lietuva atsidūrė tarp 25 pasaulio valstybių, kuriose geriausia gyventi. Bet pasirodo, mūsų šalis ir ne per tankiai gyvenama, ir gamta švari, ir miestai nedideli, ir žemė nedreba.
– Knygoje teigiate, kad kai kuriuos gerus dalykus apie Lietuvą patys pastebime tada, kai mus kiti ima girti.
– Taip. Smetonos laikų spaudoje taip pat buvo reiškiama nuomonė, kad Lietuva yra neįdomi šalis – dangus pilkas, lietus lyja, tik pievos ir miškai. Tačiau atvykę svečiai pastebėdavo teigiamybes, kurių lietuviai neįžiūrėdavo – pavyzdžiui, tai, kad Lietuva yra gražių lygumų kraštas.
Įdomu tai, kad ir dainą „Lietuviais esame mes gimę“ sukūrė ne lietuvis, o vokietis Jurgis Zauerveinas – plataus kultūrinio akiračio žmogus, stojęs į mažų tautų pusę. Jis buvo įsitikinęs, kad lietuviai turi plėtoti savo kultūrą, kalbėti savo kalba ir savimi didžiuotis. Kitaip tariant, ugdyti savo tapatumą.
– Kaip vertintumėte lietuvių inteligentų veiklą? Ar jų darbai prisideda prie tapatumo kūrimo?
– Dalis inteligentų jau pirmaisiais nepriklausomybės metais valstybės atžvilgiu buvo nusiteikę kritiškai. Buvo galima girdėti: „Ar tam mes stengėmės išsivaduoti iš svetimos valstybės, kad užsidėtume savos valstybės jungą?“
Dabar inteligentų kūrybos sąlygos prastos. Todėl ypač nepatenkinti vyresnieji menininkai, kurie okupacijos metais turėjo kai kurių privilegijų.
Ir meno kūriniuose pastebiu daug negatyvizmo. Daugiau ironiškai kalbama apie tai, kas nepriimtina, negu apie tai, kas būtų laukiama ir kuo tikima.
– Kokią Lietuvos ateitį įsivaizduojate? Interneto socialiniuose tinkluose tarp šalių pranyksta bet kokios ribos. Ar globaliame pasaulyje išliks lietuvių tauta?
– Manyje gyvuoja mintis, kad lietuviai turi gebėjimą atsigauti ir pakilti tada, kai, atrodytų, jau nėra jokių galimybių. XIX amžiaus pabaigoje Vokietijoje vokiečiai humanitarai įkūrė draugiją, kurios tikslas buvo kuo skubiau rinkti lietuvišką tautosaką, nes ši tauta nusulaikomai nyksta – vokietėja, lenkėja. Jie buvo tikri, kad lietuviai – pasmerkta tauta. Bet mūsų tauta atsigavo ir prisikėlė.
Tikiu, kad ir dabar viskas bus gerai. Tačiau, kaip pasakė mano kolega filosofas Arvydas Šliogeris, ateities nereikia kurti. Ateitį kuria tai, ką darai dabar. |