 (ištraukos iš knygos „Kaip aš buvau ministru“, Kaunas, Judex, 1998)
Prieš mano pastangas ugdyti jaunąją kartą lietuviška dvasia, prisilaikant krikščioniškų idealų, piestu stojo priešiškai nusistačiusi pedagogų (ir save tokiais laikančių) grupė. Pradžią davė Darius Kuolys, iš profesijos net ne pedagogas, bet lituanistas, pats mokykloje nedirbęs. [...]
Sorošo (Atviros Lietuvos) fondą stebėjau, man ji ne visais atžvilgiais patiko: buvo remiami bemaž vien kosmopolitizmu dvelkiantys projektai, ignoruoti lietuvių tautiniai reikalai. Pakanka susipažinti su Fondo pompastiškai pristatyta 100-ąja knyga „Dievo žaislas: Lenkijos istorija“, tipišku beviltiškai pasenusios unijinės ideologijos veikalu, dabar brukamu mūsų skaitytojams. Matyt, ir aš Fondui buvau neparankus, nors prieš jį niekur nepasisakiau. Tarp kitko, po trijų mėnesių (1997.03.21) Kuolio organizuoti debatai „Švietimo reforma ir Lietuvos visuomenės kaita“ - puolimas prieš mane, kuomet atsirado priešprieša „mes“ ir „jūs“ (žr. „Dialogas“, 1997.03.28) – vyko būtent Atviros Lietuvos fondo patalpose. Tiek Kuolys, tiek jo bendrininkai Fondą visą laiką garbino, buvo su juo artimai susiję. Daugiau priežasčių pykti ant manęs turėjo eldėdėpistai, jau vien dėl mano griežto nusistatymo prieš partinių diplomų galiojimą, be to, bolševikinio mąstymo žmonės bijojo tautinės mokyklos atgimimo. [...]
1996.12.20 mokytojų laikraštyje „Dialogas“ pasirodė prieš mane nukreiptas Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis galimomis „nuodėmėmis“: esą nutraukiu švietimo reformą, kuri buvo iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?), į mokyklas įvedu archaišką lietuvybę (ar lietuvybė gali būti archaiška?), nepaisau rinkiminės krikščionių demokratų programos (iš tikrųjų laikiausi Vyriausybės programos) ir t.t. Aš tuomet dar nebuvau nė pradėjęs dirbti. Buvo praėję visai nedaug laiko nuo Ministerijos perėmimo, per kurį dar nespėjau net susipažinti su esama padėtimi. Apie kokį nors tos padėties keitimą negalėjo būti ir kalbos. Kuolys puolimą pradėjo aiškiai per anksti ir tuo pats save demaskavo.
Vėlesniuose straipsniuose jis visą laiką plėtojo iš esmės tas pačias puolamąsias mintis. Jos buvo iš naujo kartojamos didžiųjų dienraščių vedamuosiuose, pvz., „Laiko ženklai“ 1997.09.19 „Lietuvos ryte“. Puolimo tonas vis įžūlėjo. Buvo žongliruojama visokiais kaltinimais nenurodant nė vieno konkretaus fakto, nes tokių nebuvo. Kaltinimai nieku neparemti, be jokių įrodymų. Iš tikrųjų tai buvo šmeižtas. Štai kelios būdingesnės straipsnių antraštės: „Švietimo ministerijoje padėties pabloginti jau nebeįmanoma“ („Veidas“, 1997.09.20-26, „Dialogas“, 1997.09.26), „Švietimas atsidūrė krizėje“ („Lietuvos rytas“, 1998.01.23), „Z. Zinkevičiaus „švietimo reforma“ priėjo liepto galą“ („Respublika“, 1998.01.24), „Skersvėjai švietime“ („Kauno diena“, 1998.02.02) ir pan.
Sensacijų ieškanti spauda (suprantama, ne visa) mano atžvilgiu buvo aiškiai negeranoriška. Matyt, tam būta kažkokių giluminių priežasčių. Išankstinį neigiamą nusistatymą prieš mane rodo kad ir toks pavyzdys. Birželio 30 d. gavau faksu „Veido“ darbuotojos Jonės Kučinskaitės klausimus, tarp kurių buvo labai tendencingų ir klaidinančiai suformuluotų. Pateikiu kelis iš jų su mano nusiųstais atsakymais:
Klausimas: Kaip pakomentuotumėte Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto bei Švietimo tarybos teiginius, kad švietimo ministras susirinko prastą komandą, dėl to ministerija dirba prastai ir skandalingai?
Atsakymas: Oficialiai pareikštų tokių teiginių neteko girdėti. Tai gali būti tik atskirų asmenų nuomonė. Beje, Švietimo taryba dar nė nepradėjo savo darbo.
Klausimas: „Veidas“ turi duomenų, kad į Ameriką Pasaulio lietuvių bendruomenės kvietimu Jūs kartu su savo dukra vykote ne už bendruomenės, bet už ministerijos pinigus. Kaip tai pakomentuotumėte?
Atsakymas: „Veido“ duomenys klaidingi. Tai melas. Mano dukra į Ameriką su manimi nevyko ir ten iš viso niekada nėra buvusi. Bilietą man kelionei atsiuntė Amerikos lietuviai, jie ten mane ir išlaikė. Įdomu būtų žinoti, iš kokių šaltinių „Veidas“ gavo šį šmeižtą.
Klausimas: Ar ne per brangiai ši kelionė kainavo mokesčių mokėtojams (biudžetui)?
Atsakymas: Nieko nekainavo.
„Veido“ redakcija nei šių klausimų, nei mano atsakymų ištisai neišspausdino. Vietoj to pasirodė piktas straipsnis su nemažiau tendencingu pavadinimu: „Ministrui patinka žodis „reforma“, bankininkai bei komjaunuoliškos akcijos“ („Veidas“, 1997.07.05), kur lyg tarp kitko užsiminta ir šiais klausimais.
Panašių pavyzdžių galėčiau nurodyti nemažai. Spaudoje pasirodė daugybė visokių netikslumų. Dabar man tik nusistebėjimą ir juoką kelia kai kurių žurnalistų paskleistos nesąmonės apie mano šeimą ir artimuosius. Antai anūkėlę Mildą „pakrikštijo“ Monika, dar pasendino dvejais metais, apie kitus šeimos narius irgi visokių nesąmonių prirašė.
Ypač atkakliai buvau puolamas didžiųjų dienraščių – „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“, nekalbant jau apie dviejų partinių diplomų turėtojos „pedagogės“ Elenos Tervidytės redaguojamą „Dialogą“, kuris tapo pagrindiniu Kuolio ruporu, klaidinusiu mokytojus.
Ilgainiui Kuolys su savo puolimais taip plačiai užsimojo, jog ėmė kaltinti ir įžeidinėti ne tik mane, kitus Ministerijos vadovus, bet ir visus jos darbuotojus, naudodamas tokius apibendrinimus, kaip „isteriška būsena ir ministerijoje, ir visame švietime“ (iš tikrųjų jokios isterijos nebuvo), „ministerijoje jau seniai suirutė“ (iš tikrųjų visi skyriai dirbo normaliai), „ministerijoje dabar vyrauja tikras chaosas“ (nebent Kuolio vaizduotėje) ir pan.
Kodėl jis taip elgėsi? Kaip galėjo pavyzdingas jaunuolis, gabus studentas (tuo pats įsitikinau jam dėstydamas Vilniaus universitete) virsti tokiu piktu žmogumi?
Senesni Ministerijos darbuotojai sakė, kad iki mano atėjimo Kuolys darė didelę įtaką Ministerijai, Pedagogikos institutui, ypač Ministerijos ugdymo turinio skyriui, per darbą tarybose, grupėse, taip pat individualų darbą su Ministerijos tarnautojais. Kontrolės praradimas, jų nuomone, ir sukėlė Kuolio desperacinę būseną, išreiškiamą šmeižikiškomis priemonėmis. Bet iš tikrųjų aš tada dar nė nesistengiau Kuolio įtakos mažinti, netrukdžiau jam lankytis Ministerijoje, kur jis, matyt, turėjo savo šalininkų.
Kai kurie Vyriausybės nariai, anksčiau dirbę kartu su Kuoliu, buvo linkę kaltę prisiimti sau. „Mes patys, – sakė jie, – esame kalti, kad jis toks. Nepatyrusį jaunikaitį išpaikinome. Jis net organizavo premjero Gedimino Vagnoriaus nuvertimą!“
Man šie aiškinimai neatrodė pakankamai įtikinantys, nors tam tikrą pagrindą gal ir turėjo. Intuityviai jutau, kad už Kuolio nugaros stovi kažkokia didelė jėga, kuriai nepatinka mano pareikštos švietimo nuostatos. Kuolys greičiausiai tebuvo tos jėgos įrankis. Galbūt jam buvo pažadėta ministro vieta ar koks kitas svarbus postas, dėl kurių taip labai stengėsi. Ar gali žmogus būti savaime toks piktas? Greičiausiai jis kažkam (tik ne Lietuvai) tarnauja arba nesupranta, kad tarnauja. Šiaip ar taip, man iš pat pradžių buvo aišku, kad mane puola ne Kuolys, bet už jo slypintis monstras.
Darius Kuolys mane puolė anaiptol ne vienas. Anksčiausiai jam ėmė talkinti Žurnalistų sąjungos Etikos komisijos pirmininkas Laimonas Tapinas, komunistine dvasia išauklėjęs ištisą žurnalistų kartą (na, ir kompanija!), bei toliau juos nepriklausomoje Lietuvoje tebeauklėjantis. Apie bolševikmečiu kenksmingą Lietuvai Tapino veiklą rašė laikraščiai „Europa“, „Europa Ekspres“ (žr. „Valstiečių laikraštis“, 1997.04.05 ir 1998.01.24). Tapinas savo rašiniuose „Lietuvos ryte“ (pvz., 1997.12.09) tiek nusišnekėjo, jog nepatogu apie tai net rašyti. E. Tervidytė pasistengė savo „Dialoge“ tuoj pat atpasakoti pagrindines Tapino mintis. Laimei, dori skaitytojai patys davė Tapinui atkirtį, žr. mokytojo Leono Kurklėno ir dr. Vlado Voverio straipsnius „Valstiečių laikraštyje“ (1996.12.17, 1997.01.04), Jono Barcio – „Kauno dienoje“ (01.28). Apie Tapiną kaip skaitytojų dezinformatorių dar rašė Arūnas Žebriūnas ir dr. Gražvydas Kirvaitis „Lietuvos aide“ (03.13, 05.23).
[Praleista dalis, kur rašoma apie atskiras personalijas - Meilės Lukšienės, Žibarto Jackūno, situaciją LKDP - Patriotai.lt red.]
Kosmopolitų kaltinimai ir užsipuolimai spaudoje buvo tiesiog absurdiški. Paminėsiu tik svarbesnius:
Aš per senas būti ministru. Tačiau tik vieneriais metais už mane jaunesnis Valdas Adamkus, ne per senas būti prezidentu.
Esu geras mokslininkas, bet prastas ministras. Populiarinta nesąmonė, kad mokslininkas negali būti ministru, geriau bemokslis.
Esą nedirbęs mokytoju ir nepažįstąs mokyklos. Kiek mokytoju išdirbo mano kritikuotojai Kuolys, Lukšienė, Jackūnas, Zuoza? Aš 50 metų ruošiau mokytojus Vilniaus universitete.
Esą prastas administratorius. Administracinį darbą Vilniaus universitete dirbau kelis dešimtmečius, po to buvau Lietuvių kalbos instituto direktorius. Bet juk ministras turi duoti politinę kryptį, o ne užsiimti administravimu.
Esą aš autokratas. Paneigs pirmas paklaustas mano studentas ar bendradarbis. Beje, vėliau Kuolys su Lukšiene JAV lietuvių dienraštyje („Draugas“, 1998.04.22) rašė: „pats Zinkevičius nevengė pabrėžti: nesu demokratas“. Neatsimenu, kad kada nors būčiau taip sakęs ar rašęs, nebent žurnalistai kur nors iškreipė mano mintį.
Esą niekinu anksčiau vykdytą švietimo reformą. Niekuomet to nedariau, tik konstatavau, kad buvo nepakankamai skiriama dėmesio patriotiniam jaunimo auklėjimui.
Esą neteisingai teigiau, kad LDDP valdant švietimo reforma buvo pristabdyta. Bet juk iš tikrųjų taip ir buvo. Ir kitose srityse jie reformas kažkiek pristabdė.
Esą eldėdėpistai mažiau už mane trukdė reformas. Nesąmonė ir melas.
Esą reformą pakreipiau kita kryptimi negu iki tol buvo vykdoma. Netiesa, tik daugiau akcentavau reikalą ugdyti Lietuvos valstybės patriotus.
Esą nušalinau ankstesnius reformos iniciatorius. Nė vieno nenušalinau, patys išlakstė, kai reikėjo dirbti.
Esą pakeičiau LKDP rinkimų programą. Nepakeičiau, bet turėjau vykdyti Vyriausybės, o ne vienos partijos programą.
Esą skelbiau Vakarams priešišką ir į praeitį nukreiptą lietuvybę. Prasimanyta nesąmonė.
Buvau smerkiamas už norą peržiūrėti anksčiau išleistus vadovėlius. Bet juk tie vadovėliai iš tikrųjų turėjo didelių trūkumų, buvo vos ne sovietiniai.
Esą ministerijoje įsivyravo chaosas, suirutė. Nepateikė jokių įrodymų!
Esą 1997-ieji metai buvo patys nesėkmingiausi švietimui, švietimo darbas visai sugriautas (net keliolika sykių kartotas teiginys), blogiau ir būti negali. Europos Sąjungos ekspertai konstatavo priešingai: Lietuvoje švietimo organizavimas pasiekė tokį aukštą lygį, kad nesudarys kliūčių Lietuvą priimant į Europos Sąjungą! [...]
(Bus daugiau)
patriotai.lt informacija. |